Moderatorius: Katinas

Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#296210 Aš sakyčiau, kad depresija visgi labiau psichologinis (emocinis) skausmas - ir labiau skausmas, kurį sukelia pačio žmogaus klaidingos mintys.
Skaitome forume:

1. Manęs niekas nemyli, aš niekam nereikalingas. Ką reiškia niekas? Beveik pas visus forumiečius yra tėvai, sesės ir broliai, vaikai - taigi dažniausiai, bent vienam ar keliems žmonėms jis yra svarbus, reikalingas ir mylimas.

2. Aš nieko nesugebu, ko imuosi man niekas nesiseka, aš nevertas gyventi. Visi mes kažką mokam ir kažko nesugebam. Bet tai ne priežastis nusigalabinti. Greičiau pasitikėjimo savim stoka.

3. Aš toks vienišas (a). Niekada nieko nesutiksiu. Iš kur galima žinoti tokius dalykus? Aš pati vėlai ištekėjau. Turiu dvi drauges, kurias visi buvo nurašę kaip senmerges - abi atrado antras puses. Viena iš jų atrado savo žmogų būdama 42-jų.

4. Gyvenimas betikslis, neturiu dėl ko gyventi. O kas turi atnešti tą tikslą? Žmogui tenka pačiam jį atrasti.

5. Aš neturiu draugų, aš niekam neįdomus, niekas nenori su manim būti. Tai gal verta nueiti pas psichologą ir sužinoti, kas trukdo susibendrauti? Arba pabandyti susirasti draugų čia, forume.

Sutinku, kad depresija sukelia ir fizinius simptomus ir skausmus. Bet man atrodo, kad galabinimosi link labiau veda pirmieji dalykai - nemeilė sau, menka savigarba, nepasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžių trūkumas.
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#296251 Mes kalbam apie skirtingus dalykus, tu kalbi apie psichologines problemas, aš kalbu apie ligą. Štai čia pakankamai aiškiai parašyta, kuo skiriasi klinikinė depresija nuo liaudyje vadinamo depresija kiekvieno komplekso ar liūdesio:

http://archyvas.tst.bernardinai.lt/inde ... a/q/205851

tai neturi nieko bendro su klaidingomis mintimis, tai smegenų veiklos sutrikimai:

http://www.psichoterapijoscentras.lt/straipsnis15.html

aš 10 metų sirgau klinikinės depresijos forma, iš kurių bent porą praleidau kovodama su mintimis kaip nenusižudyti. Bet niekada nemaniau nei akimirkos, kad nieko nesugebu, priešingai visada žinojau, kad esu talentingas žmogus, įdomi asmenybė. Visada turėjau daugybę draugų, net neabejojau, kad yra mane mylinčių žmonių, nors jaučiausi vieniša, nes neturėjau antrosios pusės ir buvau nusivylusi santykiais su vyrais, bet gi tame visiškai nieko keisto, jei jau kurį laiką esi vienišas? Mano bėda buvo mano galvoje - apatija, jokių pojūčių, jokio malonumo, viskam absoliučiai viskam dariausi abejinga ir tas baisus vidinis skausmas. Iš ties manau reikia jį išgyventi, kad galėtum suprasti, kas tai yra. Tai toks skausmas ir jis visiškai realus, kad tau atrodo užgniaužia kvapą, tave paralyžuoja ir tu nieko daugiau nebegali tik susiriesti lovoje ir svajoti apie mirtį. Galiausiai skauda beveik visą laiką, nepakeliamai skauda, tačiau to neišgyvenęs žmogus, tikriausiai nepajėgs suvokti kaip gali skaudėti kažkoks nesamas dalykas - žmogaus dvasia. Bet aš pateiksiu elementarų pavyzdį, kad gali. Pabandyk įsivaizduoti situaciją, kad per vieną akimirką tavo vyras su vaikais patenka į avariją ir jie visi žūsta. Kaip manai ar tau būtų tiesiog liūdna dėl to ar tu jaustum beprotišką, draskantį, nepakeliamą skausmą kažkur viduje, neegzistuojančioje fiziškai dalyje? Tu jaustum skausmą, tokį skausmą, kad nebeliktų noro gyventi. Tokį pat skausmą jaučia ir depresija sergantis žmogus, skirtumas tik tame, kad tavasis skausmas turėtų pateisinamą priežastį, o jo skausmas kyla iš nieko, neaišku dėl ko, be priežasties.
Be abejo, tu teisi, reikia keisti mąstymą. Būtent tai man tapo laiptu į kitą būseną, tu turi visiškai pasikeisti, išmokti gyventi kitaip, mąstyti kitaip. Tačiau to negana, žmogus, kuris jau stadijoje, kurioje prasideda suicidinės mintys, nebegali tiesiog pakeisti mąstymo ir pasveikti, jam reikia realaus gydymo. Literatūroje tas skausmas apibūdinamas kaip dvasinė kančia. Bet nesvarbu kaip tai pavadinsime, nesvarbu, kokių psichologinių problemų turi sergantis žmogus, esmė tame, kad dauguma žmonių absoliučiai nesuvokia, kas yra depresija ir taip dar labiau padidina šalia esančio žmogaus kančias. Tu, Būsena, gali sakyti, kad yra tokia ir tokia mąstymo problema, reikia ją keisti, aš dabar jau taip galiu sakyti, bet kai liga įsisiautėjusi gan beprasmiška prisibelsti į žmogaus sąmonę, jis viską girdi ir supranta ne taip. Todėl ir reikalingas tikras, rimtas gydymas.
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#296253 Agni, aš žinau kas tai yra... :jap Tik mano laimei man buvo vidutinio sunkumo depresija. Aš kažkaip nušliauždavau į darbą. Bet po darbo man norėdavosi tik gulėti. Ir tas nuolatinis ašaringumas, tos save nuvertinančios mintys, noras nusigalabinti... Ir kaip tu paminėjai - apatija, jokių pojūčių, jokio malonumo, aš jaučiausi ne žmogus - nes nejaučiau jokio džiaugsmo, net supykti nepajėgiau - atrodė, kad išvis neturiu jausmų...

"Tu, Būsena, gali sakyti, kad yra tokia ir tokia mąstymo problema, reikia ją keisti, aš dabar jau taip galiu sakyti, bet kai liga įsisiautėjusi gan beprasmiška prisibelsti į žmogaus sąmonę, jis viską girdi ir supranta ne taip. Todėl ir reikalingas tikras, rimtas gydymas." Sutinku 100 procentų.

Todėl ir manau, kad depresija sergantys laiku turi gauti pagalbą. Nes ypač skaudu, kad žmogus , kurį supa spalvingas, įdomus tegul ir nelengvas gyvenimas nusigalabina, nes jam atrodo, kad priima pamatuotą ir teisingą sprendimą. Sprendimą priima ne jis - o ligos iškamuotas protas ir dvasia.

Tu išlipai po 10 metų, aš gal po kokių 8 su pertraukom - vadinasi yra tikimybė pasveikti nuo šios ligos, arba bent ją pristabdyti. Ir galabinimasis neturi būti sprendimas - manau sprendimo mes visi ieškome...
Vartotojo avataras
Parašė Agni
#296276 Aš juk nesakiau, kad tai sprendimas. Galima pasveikti ir išmokti su tuo gyventi, ką visą laiką ir pabrėžiau. Kalbėjau apie visuomenės požiūrį, smerkimą ir pan. Norėjau paaiškinti, kas tai yra, kodėl žmonės taip pasielgia, kad tai rimta liga.
Vartotojo avataras
Parašė Ciaba
#296338 Gal mano atvejis ir nebuvo toks sunkus kaip Agni. Bet prisimenu tą periodą kaip patį baisiausią košmarą, juodžiausią savo gyvenimo akimirką, kai visomis prasmėmis balansavau ant ribos. Bet baisiausia- tai net artimiausių žmonių nesupratimas. Kuo mane nedarė- ir alkoholiku ir narkomanu ir priklausomu nuo benzodiazepinų. Pats atsikelti ir kreiptis pagalbos nepajėgiau, įsigyti vaistų neturėjau už ką. Nuvežė į priklausomybės ligų centrą. Ten pakraupusi sena tokia daktarė pasakė:- ką jūs darote su žmogum? Kodėl norite iš jo alkoholiką padaryti?" Įsižeidė mano artimieji ir parašė skundą ant tos daktarės, kad atseit nepriėmė manęs nuo alkoholio ir benzodiazepinų gydyti.
Oi kiek aš vargau, kol žmonai daėjo, kad man tikrai blogai. Baisu.
Dabar, kai atsigavau, daviau pasiskaityti- žmona kažkiek suprato. Kiti- labai abejoju.
Parašė Vvol
#297385 Vienas klausimelis, mane drauge prigasdino, kad ilgai vartojant AD padideja staigaus infarkto ir kitu ligu rizika (ypac senatvej), ar cia teisybe? Ar AD vartojimas turi kazkokiu negryztamu pasekmiu sveikatai (cia nekalbu apie tuos trumpalaikius salutinius poveikius, kurie praeina nustojus vartoti)?
Parašė taleja
#320651 Deja, gana dažnai žmonės linkę teisti tuos, kurie turi psichologinių problemų, vadindami juos bepročiais, kvailiais ar net tinginiais. Tokie stereotipai kyla iš klaidingo supratimo ir išsilavinimo stokos.
Šis klipas leidžia mums nors kiek geriau suprasti, ką reiškia sirgti depresija.
„Juodas šuo“ (angl. black dog) – taip Winston Churchill metaforiškai vadino savąją depresiją.

https://www.facebook.com/photo.php?v=1524537391102613&set=vb.1488586468031039&type=2&theater
Parašė naujas_vartotojas
#325392 sveiki, neznau ar cia rasau, nesenai tik uzsiregistrevau ir tiesa sakant tik kelis kartus buvau apsilankes per ta laika siame forume, tai nelabai zinau kur ir kas cia randasi. pabandysiu turmpai papasakot savo istorija, pries mazdaug pusantru metu prasidejo ivarus chroniski skausmai ir kitokie sveikatos sutrikimai, bet psichologiskai jauciaus labai tvirtai. praejus mazdaug pusmeciui, kai daktarai nesugebejo issaiskinti kokia tiksli to priezastis mane nusiunte pas psichiatre kuri po ~10min trukusio pokalbio diagnozavo man depresija ir prirase antidepresantu. nors pradziai ziurejau i tai skeptiskai, nes vis dar psichologiskai jauciaus gana tvirtai, taciau vistiek nusprendziau pabandyt ir pradejau gert tuos vaistus. po kurio laiko siek tiek pagerejo, taigi daktare neklydo, kad man jau buvo prasidejusi depresija, bet kaip minejau jau apie puse metu iki tol turejau gan rimtu fiziniu sveikatos sutrikimu, taigi esu isitikines, kad ne depresija man juos sukele, taciau ji buvo tik viena is simptomu ar gal, tiksliau, tu ivairiu fiziiniu sutrikimu padarinys. zodziu pasake kad gersiu as tuos vaistus 6-8 menesius, nes tiek trunka pirmo depresijos epizodo gydymas, bet praejo jau daugiau nei 8 menesiai ir tie vaistai ne tik, kad nepadejo, bet dar labiau nei betkada jauciusi sugriuves tiek fiziskai, tiek psichologiskai. ir kas svarbiausia, toks jausmas lyg vaistai po viso sito kurso sukele man ne teigiama reakcija, o atvirkstine. jei pirma karta apsilankes prichiatres kabinete ir jai paklausus atsakiau, jog nemanau, kad man depresija, si karta, apsilankes, galeciau drasiai teigt, kad man labai sunki depresija, nes buna tokiu baisiu dienu, kad vien mintis apie kazko veikima ima pykint, puse dienos praguliu ir praziuriu i lubas, o kita puse sedziu susiemes uz galvos, tarpais is skausmo perkreiptu veidu. gal teko kam nors su tuom susidurt? ar bent girdet apie tai? bet koks patarimas nepamaisytu. pas gydytoja apsilankyt tik nesiulykit, nes sitas jau ir taip planuose, bet dar reikes palaukt iki to pora savaiciu. o tuo tarpu noretusi isgirst kazka, kas galetu nukreipt tinkama linkme, is jusu patirties, jei turit ir norit tuom pasidalint.
Vartotojo avataras
Parašė Zaza
#328573 Buvo taip keista skaityti vertimą, toks jausmas, kad apie mane rašė. Viskas taip pažįstama.
Parašė cala torta
#338269 Verkiau skaitydama vertima, apie mane viskas. Ir as jau atlieku tik komunikacijos veiksmus. Sypsena per prievarta iskreipta. Priezastis savo Kales puikiai zinau, jos letines, gyvenimo nebeatsuksi atgal, vadinasi priezasciu nebeimanoma panaikint. Eit pas gydytoja delsiu, nes puikiai suprantu, jog simptomu glusinimas ligos negydo. Beviltiska busena, dar kazkiek knygos padeda. Lova jau idubus nuo gulejimo po darbo iki darbo. Apetitas dar likes. Kelissyk bandziau kazkam uzsimint, greit mane nuslopino uzmesdami tinginyste, bedievyste, negatyva ir sunku charakteri...atsidustu ir kiutinu i savo ,,karsta,,
Parašė Niekaskaipirtu
#353415 Kai man buvo depresija padėjo šie žodžiai - Viskas bus gerai, bet nebus.
Tiesa ji man buvo gan silpna tikrai nebuvo tokia ryški kaip jam bet aš vis dar jaučiu, kad kažkas tūno manyje, toks jausmas tarsi aš tai nebūčiau aš, ten vidui manau labai tamsu, gal ir sielos ten nėra.
Vartotojo avataras
Parašė Tomas2222
#384038
Trulikelis rašė:O panikos atakos yra susijusios su depresija? Nes man jas nustatė, bet negalėčiau pasakyti, kad esu depresyvus žmogus. Atvirkščiai - myliu gyvenimą ir branginu kiekvieną jo minutę..


kiekvienas atvejis individualus, dazniauiai viskas ir bet kas su viskuom susije...
o kas pirmiau isryskejo depresija ar panikos atakos ???
Vartotojo avataras
Parašė Katinas
#384041 Dažnai būna susijusios, bet gali nebūtinai būti depresija. Gali panika ir nerimas būti atskirai.