Skyrius depresija sergančiųjų artimiesiems

Moderatorius: KunigaikštisMyškinas

Parašė Ieva125
#357106 Sveiki , neatkreipiau dėmesio ar šis klubas aktyvus bet tikiuosi atsakymo. Esu naujokė , katik prisijungiau , bet ieškau pagalbos savo draugui. Mes jau 2,5 metų esame kartu , pirmi metai gražūs kaip ir turi būti , bet jau einant 2 metams jis man pradėjo sakyti , kad jis yra blogas žmogus , kad blogai pasirinkau ir kad man su juo bus nelinksma. Jis pasidadė keitas pastaruoju metu , toks kaip išviso be jausmų. Aš bandžiau su juo kalbėtis apie viska , bandau jam padėdi , noriu išsikalbėti , bet jis vis nukreipia kur temą. Praeita penktadieni pradėjome šnekėtis apie paprastus dalykus ir kaip visada mano dėka nuėjome iki nelabai malonių dalykų , kuriuos vistiek reikia aptarti , jog aš jaučiuosi nesuprasta , kad jis mane jokio dėmesio nerodo kas yra begalo keista palyginus su pirmaisiais metais... Jis pradėjo kalbėti keistai , skaudžiai , klausiu jo ka aš jam reiškiu , ar jis visdar nori būti su manim , jis sako aš nieko nenoriu , noriu pabūti vienas , aš jam siūlau viska spresti drauge jis vėl tiesiai per aplinkui eina. Nebesulaukiu trumpų ir aiškių atsakymų kaip: taip ar ne. Tapatį vakarą jis pasidarė išviso bejausmis , kalbėjo be tono , nemoku paaiškinti ant kiek be jausmų jis atrodė. Pradėjau verkti... ilgai verkiau , sako kažkodėl jaučiu kad nenoriu jog tu liūdėtum , pradžiugau , sakau jog tai irgi jausmas , sakau tu jauti, tai jau gerai. Kadangi gyvenam per atstuma esam priversti bendrauti telefona ar socialiniais tinklais , lankau jį kievieną savaitgalį. Jis pradėjo vėl intensyviai sportuoti , visai man neparašo , o aš esu paremta kalbėjimusi ir žinojimu ka jis veikia , o gaunu tik viena "ataskaitinę" žinutę ką jis veikė ir ka veiks, daugiau jam nekyla noras bendrauti. Šiandien jis paprašė ji palikti viena , gerai sukaupiau visas jėgas bandysiu tverti kiek jam reikės kol man paskambins. Jis keistas žmogus , labai daug mąsto ir man atrodo kad tiek daug mąstymo jam kenkia ir kaip minėjau vis kartoja kad jis blogas žmogus , bejausmis... Gal yra kokių ligų požymių toks bejausmiškumas ir kitų atstumimas vietoj pagalbos priėmimo? Labai tikiuosi atsakymo nes sunku gyventi darosi be atsakymų... pati grimstu i deprasiją iš meilės ir noro padėti... bet jau nežinau kaip su tuo tvarkytis..
Vartotojo avataras
Parašė Antitezė
#357111 PIRMIAUSIA, pasirūpink savimi. Būtinai. Man atrodo, kad tu šitoje situacijoje kenti labiausiai, tave žeidžia toks elgesys. Tu manai, kad jo elgesys yra tavo kaltė, bet greičiausiai kažkas pasikeitė jame. Tai nebūtinai yra liga. Galbūt pasikeitė jo tikslai gyvenime, gal (nepyk) susirado kitą merginą....
Bet kokiu atveju, jei jautiesi dabar blogai pakalbėk su psichologe, gal ji padės tau pasijausti geriau ir nesijausti tokia bejėgiška šitoje situacijoje.

Žinoma gali būti, kad žmogus serga, bet yra išdidus, nenori to pripažinti, gal gėda, gal bijo, kad atstums ir nesupras, dėl to atstumia pirmas. Aš jūsų nepažįstu todėl negaliu pasakyti kaip yra iš tiesų.
Manau pirmiausia pasirūpink savimi, kad kalbėdama su juo būtum kuo ramesnė, nekeltum isterijų, nedramatizuotum situacijos. Kad ir kas jam atsitiko jis kalbės greičiausiai tik tuo atveju jei tu elgies ramiai - bet koks spaudimas, šantažas, ašaros, riksmai, pykčiai - tik privers žmogų labiau užsidaryti.

Jei iš tikrųjų jauti, jog žmogus gali sirgti kalbėk atsargiai apie tai. Pasakyk, kad jis nėra blogas žmogus, jei būtų - nebūtum su juo. Duok laiko. Gyvenk savo gyvenimą. Ramiai pasakyk, kad jis gali kalbėtis su tavimi apie viską, be jokios pasmerkimo baimės. Pasakyk jog supranti.

Žodžiu kaip ten bebūtų nenugrimzk pati į neviltį, rūpinkis savimi, o tada ir kitam bus padėti lengviau.
Parašė Ieva125
#357115
Anitezė rašė:PIRMIAUSIA, pasirūpink savimi. Būtinai. Man atrodo, kad tu šitoje situacijoje kenti labiausiai, tave žeidžia toks elgesys. Tu manai, kad jo elgesys yra tavo kaltė, bet greičiausiai kažkas pasikeitė jame. Tai nebūtinai yra liga. Galbūt pasikeitė jo tikslai gyvenime, gal (nepyk) susirado kitą merginą....
Bet kokiu atveju, jei jautiesi dabar blogai pakalbėk su psichologe, gal ji padės tau pasijausti geriau ir nesijausti tokia bejėgiška šitoje situacijoje.

Žinoma gali būti, kad žmogus serga, bet yra išdidus, nenori to pripažinti, gal gėda, gal bijo, kad atstums ir nesupras, dėl to atstumia pirmas. Aš jūsų nepažįstu todėl negaliu pasakyti kaip yra iš tiesų.
Manau pirmiausia pasirūpink savimi, kad kalbėdama su juo būtum kuo ramesnė, nekeltum isterijų, nedramatizuotum situacijos. Kad ir kas jam atsitiko jis kalbės greičiausiai tik tuo atveju jei tu elgies ramiai - bet koks spaudimas, šantažas, ašaros, riksmai, pykčiai - tik privers žmogų labiau užsidaryti.

Jei iš tikrųjų jauti, jog žmogus gali sirgti kalbėk atsargiai apie tai. Pasakyk, kad jis nėra blogas žmogus, jei būtų - nebūtum su juo. Duok laiko. Gyvenk savo gyvenimą. Ramiai pasakyk, kad jis gali kalbėtis su tavimi apie viską, be jokios pasmerkimo baimės. Pasakyk jog supranti.

Žodžiu kaip ten bebūtų nenugrimzk pati į neviltį, rūpinkis savimi, o tada ir kitam bus padėti lengviau.


Labai dėkui už atsakymą. Jo mama man vis kartoja , kad turiu pirmiausiai rūpintis savimi , mylėti save ir kad pati sau būčiau pirmoje vietoje... bet nežinau ant kiek tai sunku yra , nematau nieko įdomaus savyje , bandau rasti hobi kad nukreipti visas mintis , bet nerandu arba tai ka randu man neįdomu atrodo... man labai trūktsta valios..
Dėl kitos merginos susiradimo esu isitikinusi , kad taip nėra. TIESIOG ŽINAU TAI. Jis sako kad tikrai negalėtų manęs palikti ar išduoti su kita.Tuo tikrai tikiu.
Pasidariau žiauriai silpna ir savim nepasitikinti, net dabar rašau ir verkiu. Pagalvoju apie mūsų santykius su juo ir verkiu , užtenka tik vienos liūdnos minties ir jau verkiu , o žinot kaip toliau būna kai nusigalvoji ir tada verki ant tiek kad net spiegi... Kad išdidus ir principingas tiesa... mat išlepino jį vaikystėje ir dabar pratęs gauti tai ko nori. Praeita savaitgali supratau tai ka parašėt , tapau rami , ramiai i viska pradėjau reaguoti tai taip gražiai likes savaitgalis praėjo.. bet užtenka tik vienos minties ir lūžtu iškarto ir visas mano ramumas dingsta... Aš palaikoma kitų žmonių šypsena ir kai matau kad jie laimingi , pradžiuginti man didžiausias tikslas, bet kas pradžiugins mane?.... Skaudu kai aplinkiniai nepradžiugina , bent menkai ir tai jau kitom spalvom gyvenimas šviečia... Noriu padėti kitiems , labai noriu , bet ką daryti kai man pačiai reikia pagalbos? O dar gana jauna esu kad sirgčiau ar taip jausčiausi...
Parašė Voika
#358644 Pateiksiu savo versiją iš to kas parašyta.
Man atrodo, čia yra tiesiog įprasta situacija, kai po įsimylėjimo praeina tam tikras laikas ir jausmai pasibaigia. Taip būna turbūt visiems ar beveik visiems, tik kievienas šitą priima savotiškai.
Panašu, kad jūsų draugas dėl šitų jausmų praradimo jaučiasi kaltas, lyg būtų išdavęs jūsų santykius.
Kažkada ir aš buvau tokioj situacijoj. Norėjau išsiskirti, nes maniau, kad gal tiesiog suklydau ir sutikau ne tą žmogų. Niekad nepamiršiu to pokalbio, kai bandžiau išsiskirti, ir mano vyro atsakymo: "Tai nejaugi dabar kaskart, kai emocijos eina į pabaigą, ieškoti naujo partnerio?"
Tiesiog reikia apsispręsti, ar toks, koks jis yra dabar, kaip sakot "bejausmis", ar jis vis dar yra jums reikalingas.
Arba bandykit išprovokuoti išsiskirimą - tokiu atveju kartais jausmai labai greit atgyja :).
Parašė Ieva125
#361295 Voika , dėkui už atsakymą , pamaciau tik dabar , bet susivokiau pati apie tai anksciau , padariau būtent taip , išprovokavau ir dabar viskas susitvarkė , pasikalbėjom ko norim vienas iš kito ir kas yra blogai , viskas gerai jau. Dar kartą dėkui kas atsiliepėt :)
Vartotojo avataras
Parašė Kovotojas
#361430 jausmai ir meile laikui begant isnyksta, lieka pripratimas prie to zmogaus ir pagarba.
Vartotojo avataras
Parašė paulina
#364056
Kovotojas rašė:jausmai ir meile laikui begant isnyksta, lieka pripratimas prie to zmogaus ir pagarba.


Is kitos puses, mes visi norim jaustis mylimi, ir kad ta meile testusi.. reikia stengtis ja issaugoti, o tai reikalauja labai daug pastangu.. Pastangas deti pavargstame, ir tada turim liudnus santykius..