Moderatorius: signs

Parašėhappymouse
#277559 Iš tikrųjų labai keista rašyti šitoje temoje. Ir ne tik todėl, kad šiuo metu sergu - sloga, gerklė ir galvos skausmas. Tai toks menkniekis, palyginus su tais šešeriais metais ligos ir dvejais iš jų - gydymosi. Bet keista čia rašyti labiausiai dėl to, jog gavusi diagnozes, nebemačiau jokios vilties išsikapstyti. Iš tiesų, iš pradžių gerai nė nesupratau, kas tai yra, ką tai reiškia, bet pirmą kartą atsidūrusi ligoninėj (iš karto uždaram skyriuj, čia ir gavau diagnozes), supratau, kad įvyko kažkas neatitaisomo. Aišku, ko daugiau tikėtis iš žmogaus, kuris tik prieš savaitę buvo susidūręs su tokiu padaru kaip psichiatras, o juolab - nė karto iki tol nebuvau gulėjusi ligoninėje. Prisimenu, kaip nuvedė mane visą drebančią, iki mėsų supjaustytom rankom ir su ant kūno juntamais vabalais ir vorais, galvoje - žmogeliukais, o skrandy - gyvate, kuri dusindavo. Aišku, buvau jiems nei pirma, nei paskutinė, bet man tai buvo kažin koks baisus, lemiamas žingsnis - pasirinkimas gultis į ligoninę. Guliausi, nes tuomet dar bijojau dėl savo gyvybės... Tiesa, dabar irgi bijau. Iš naujo. O tiksliau - nenorėčiau mirti, bet tam grėsmės, bent iš mano pusės, jau kuris laikas nebėra. Ir neketinu leisti, kad būtų. Pirmas vizitas ligoninėj truko 54 paras. Apie 50 dieną (gal kelios dienos prieš) pirmą kartą bandžiau nusižudyti rimtai. Ankstesnius bandymus dabar galiu vadinti tik vaikišku pažaidimu, kaip ir pjaustymąsi (žalojausi nuo 14, dabar man greit bus 20). Nors, žinoma, viskas prasidėjo nuo nekaltų pabandymų, tačiau ilgainiui pjūviai didėjo ir gilėjo. O ir žudytis bandžiau kažkaip nerimtai. Lyg pasilikdama galimybę išgyventi. Tačiau tąkart, aišku, taip pat rizikavau, kad gali nepavykti - juk skyrius buvo uždaras, dušai be kabliukų, ir tai atrakinami tiktai vakare. Taigi, bandžiau pjautis venas. Kaip mama po kelių mėnesių sakė apie žaizdas, buvo "išarti melioracijos grioviai". Taip, pjūviai buvo gilūs, bet nepakankami, ar tiesiog buvo per mažai laiko ir privatumo - kažkas iš pacientų įsiveržė į dušą ir po dešimties minučių sanitarai mane jau tempė iš dušo į kitą skyrių siūt riešų. Keista, tačiau po kelių dienų mane išrašė namo. Po to įvykio duše prie F25.1 gavau ir ribinį asmenybės sutrikimą. Taip gavau pirmąsias diagnozes (nors poliklinikoj psichiatrė, rašydama siuntimą ligoninėn, prirašė depresiją, jokių šizų). Po išėjimo iš skyriaus neilgai ištraukiau, nors visi buvo labai manim susirūpinę, vienos niekur neišleisdavo ir t.t. Jaučiau, kad būklė negerėja, viskas buvo taip pat, kaip prieš gulantis į ligoninę. Net 800 mg seraquelio nepadėjo. Tada lioviausi gerti vaistus, paslapčiom kaupiau juos į dėžutę, o kai gydytoja išrašė vaistų dviems mėnesiams, susidarė apie tris šimtus tablečių. Pamenu, buvo balandžio mėnuo. Tada įvyko antras, bene pats rimčiausias bandymas žudytis. Išgėriau visas tabletes kiek tik turėjau, dar ir iš mamos vaistinėlės kažko primaišiau, prie viso to dar išgėriau butelį vyno. Nė nepamenu, kaip viskas vyko, pamenu tik šleikštų vaistų skonį burnoj, dar gerą pusmetį negalėjau gert vaistų be šleikštulio - tiesiog vimdydavo. Žinau tik tiek, kad buvo pietų metas, nebeatsakiau į mamos skambučius, ir ji parlėkė namo. Rado mane nepažadinamai miegančią. Taip atsidūriau reanimacijoj. Po dviejų dienų atgaivino, tačiau po pusdienio prasidėjo abiejų pusių plaučių uždegimas ir koma. Daktarai nebesuteikė vilties, kad išgyvensiu, geriausiu atveju turėjau likt daržove. Bet, dėkui Dievui, aš sveika ir gyvybinga. Vėlgi, visa tai žinau tik iš pasakojimų.Nė neprisimenu, jog prieš savaitę prieš tablečių gėrimą mane buvo užpuolę ir gerokai apspardę. Tiesiog neprisimenu. Gal taip atimintis norėjo apsaugoti mane nuo žalingų prisiminimų - ištrindama tai, ko nereikia. Po reanimacijos perkėlė į skyrių, vėl tą patį uždarą. Prisimenu daktaro žodžius: "dabar turėtumėt būti patenkinta - suniokojot save kaip tik galėjot". (nuo reanimacijos turiu randą ant kaklo - statė vamzdelį, nes dusau). Po to išėjimo iš skyriaus, pratempiau du - tris mėnesius, ir vėl pakliuvau atgal - jau beveik tradiciškai bandžiau žudytis (šį kartą šokt nuo tilto, bet nutempė kelio darbininkai). Po to karto dar gulėjau rudenį, po naujų metų ir šį pavasarį (šis kartas buvo paskutinis), ir štai jau beveik pusmetis, kaip gyvenu be ligoninių! Pati dar negaliu tuo patikėt. Bet, regis, šį kartą atitaikė vaistus (paroxetinas ir rispolept consta). Tad dabar gyvenu laiminga, nors kartais ir norėtųsi geresnio gyvenimo (kad, pavyzdžiui neturėčiau randų, tėvai būtų sveiki, finansai būtų stabilesni ir t.t.), bet neidealus gyvenimas netrukdo jaustis laimingai. :)
kodėl visą šitą litaniją rašiau? Galbūt dėl to, kad pati pagaliau patikėčiau, kad išsikapsčiau. Ir kad palikčiau praeitį praeity, nebevilkčiau jos iš paskos. Ir ne vien dėl to. Rašiau daugiausia dėl to, jog būčiau dar vienas pavyzdys, kad pasveikti įmanoma. Man pasveikimas nebesisieja su gyvenimu be vaistų. Taip, kada nors, galbūt, atsisakysiu ir jų. Bet gyvenimas pasveikus - tai gyvenimas būnant savimi, priklausant sau, o ne ligai. Kai pati priimu sprendimus, o ne liga tai padaro už mane. Kai žinau, ką ir kodėl darau. Kai myliu, gerbiu ir saugau save ir kitus. Kai gyvenu atsimerkusi. Kai iš tikrųjų gyvenu... Rašau visa tai, nes žinau, kas yra žalojimasis, valgymo sutrikimai (tiesa, apie juos šį kartą nebeparašiau, bet būtinai parašysiu), depresija, šizos, neviltis, neapykanta, isterija, paranoja, nevaldomas ir protu nesuvokiamas elgesys (porą kartų vos nenužudžiau savo tuometinio draugo..), žinau, kas yra duobė ir ką reiškia smegti duobės dumble. Jei kas prisimenat šantažistę Barfuss, prisimenat ir mano nesuvaldomumą net ir šitam forume. Galiausiai žinau, dabar jau žinau, kad įmanoma išlipti iš nevilties ir pamilti gyvenimą... Kad pasveikti įmanoma.
Stiprybės, vilties ir tikėjimo, brangieji :jap
Vartotojo avataras
Parašė intentions
#277615 Perskaiciau viska. Sugraudino....
Visgi noras gyventi matyt yra uzkoduotas kazkur, kad atsigavai is komos... ir siaip...visa tai pergyvenus... (kaip visuomet nemoku delioti minciu, kai kazkas sujaudina)



Saunuole. Linkiu tau ir toliau gyvenimo dziaugsmo, stiprybes ir sviesos :jap
Vartotojo avataras
Parašė Vitalija
#277654 ...as visada tikejau, kad Freakymouse issikapstys.... =)

Labai dziugu del taves B) :flo
Parašėhappymouse
#277770 intentions,
tiesą sakant, man pačiai galva susisuka, kai pagalvoju, jog tai mano gyvenimas, mano praeitis. bet žinai, tas troškimas gyvent iš tikrųjų tasri užkoduotas. pabudus iš komos, nors ir mačiau velnius ant lubų, nors ir rėkiau, kad jie atėjo manęs pasiimt, bet norėjau gyventi. nežinau kodėl, nejaučiau jokios didesnės grėsmės (nes nesupratau, kas vyksta), bet viduj buvo toks nežmoniškas noras gyventi.. taip, kartais jis pasislėpdavo, kada vėl eidavau žudytis, bet radau jį, iškrapščiau iš tamsaus kampučio, ir dabar abu džiaugiamės. Ačiū tau, tikiuosi, kad tos šviesos bus kuo daugiau. Ir, žinoma, nuoširdžiai linkiu tau to paties :jap

Vitalija, matyt, tavo tikėjimas irgi prisidėjo prie mano pasveikimo. ačiū! B)
Vartotojo avataras
Parašė Virtual
#277832 man nuosirdziai dziugu - barfuss kaili prisiminus =) nuosirdziai smagu skaityt, matyt, ypac siame skyriuje =) visas gyvenimas pries akis [iki pensijos bent :achtung ] radai savyje stiprybes pripazint aplinkybes, svekti, mokytis, netgi atlaikyt visu poziuri apie zingsni atgal. Vat kartais, kai zmogus zengia zingsni atgal, jis tik isibegeja :super
Parašėhappymouse
#277839 taaaip, barfuss čia siautėjo :D ir juokinga, ir graudu prisiminus. aišku, tada buvo tik graudu, liūdna, beviltiška, o ypač pikta, kad jūs nepadarot stebuklo. bet visi jūs davėt labai daug - iš jūsų gavau palaikymą. o tas stebuklas visą laiką buvo manyje, tiesiog reikėjo juo patikėti ir leisti jam įvykti, o ne užsiciklinus kartoti kaip viskas blogai ir kaip aš noriu žudytis. retai kada kuris paklausiam savęs "o kaip labai aš noriu gyventi?". nors visi tie metai mane išmokė nebebijoti mirties. nenoriu jos, bet ir nebebijau. tiesiog džiaugiuosi, kad esu, kad gyvenu, ir noriu būti kuo ilgiau. ir apskritai, išmokau save branginti ir mylėti, bet nebeinkšti dėl smulkmenų. tie metai mane išties daug ko išmokė. žinoma, galbūt būtų buvę geriau be jų, nes tiek mėšlo niekam nelinkėčiau gyvenime perbrist, bet, kita vertus, jei neturėčiau tos praeities, nebūčiau tokia, kokia esu dabar - kūrybinga, suvokianti gyvenimo vertę, save gerbianti ir vertinanti tai, ką turiu. Teisingai, Virtual, sakai - įsibėgėjau. Dabar galiu drąsiai šuoliuoti per gyvenimą. :jap =)
Vartotojo avataras
Parašė Aš.mirštu.
#277844 Eik tu sau, kokia šaunuolė. Tavo istorija suteikia man vilties. Sėkmės kuo didžiausios. :flo
Parašėhappymouse
#277850 TAIP! :lakstau reiškia, ne veltui grįžau, jei mano istorija tau teikia vilties. Neįsivaidzuoji, kaip dėl to džiaugiuosi. :)))
ir įsisąmonink, kad tu ne ką mažesnė šaunuolė. išsikapstysi. tik nebijok žengti pirmą žingsnį. aš į daktarus drįsau kreiptis po beveik penkių metų žalojimosi ir depresijos. Tavo stažas, kiek skaičiau, trys metai (ir tai jau yra nežmoniškai daug) - kreipkis, kol viskas dar labiau nesikomplikavo. tu gali. :jap
Vartotojo avataras
Parašė Aš.mirštu.
#277856 Ačiū, kad parašei! Aš jau buvau nuoširdžiai patikėjus, kad po 3 metų niekas niekada nepasikeis, beet. Pasirodo galima išsikapstyti! :jap
Parašėhappymouse
#277874 viltį buvau praradus ir aš. ir ne kartą. kiekvienas bandymas žudytis buvo bene didžiausia vilties netekimo apraiška. bet tuo pačiu paslapčia tikėdavausi, kad viskas pasikeis. kelerius metus buvau netekus galvos dėl savo randų - kaip aš kur nors dirbsiu, kiek dar vasarų teks vaikščiot ilgom rankovėm ir neit maudytis, kaip mane tokią kas nors mylės ir panašiai. bet žinai, dabar kažkaip nebesuku sau dėl to galvos. įpratau? galbūt, nors prie to sunkiai priprantama. tiesiog priimu save tokią, kokia esu. kiekvienas randas - tai dalis mano istorijos. tai, kad randų daugiau nebebus, nereiškia, kad istorija baigėsi. tai reiškia, kad palieku praeitį užnugary ir gyvenu dabar ir čia. kažkur minėjai, kad pati jau niekaip nebesustotum žalotis. aš irgi taip maniau. o ir draugai, ko tik nedarė, ir kartu pjaustydavos, kad tik aš liaučiausi, ir grasino, ir atsisakė bendraut, bet tai nepadėjo. neprireikė jokių hipnozių ar kažko neįtikimo. tiesiog lioviausi, nes nebejaučiau poreikio. jaučiau, jog man tai nieko nebeduoda (pamenu, baisiausia būdavo, kai žaizdos būdavo labai gilios, o nejausdavau nei skausmo, nei palengvėjimo. tuomet būdavo išvis kažkoks pragaras). ir, svarbiausia, pamilau save. iš pradžių buvo sunku, pasitaikydavo neapykantos epizodų, bet tuomet susimąstydavau: o kodėl aš savęs nekenčiu? kuo aš prastesnė už kitus? ar tai, ką man padarė kiti, yra priežastis kaltinti save? juk ne aš tai rinkausi. ir pamažu, pamažu prisijaukinau save. svarbiausia - neprarasti vilties net ir tada, kai jau atrodo, jog jos nebėra.
stiprybės visiems! :jap
ParašėŠiršė
#279275 Perskaičiau, ką parašei čia ir truputį dienorašty - labai džiugu dėl tavęs. Skaitant naujausius įrašus atrodai subrendusi, protinga mergina :flo
Parašėhappymouse
#279475 Rožine pantera, labai paglosto savimeilę tokie žodžiai, ačiū B) nors praktikos mokytoja, kai vienos pasilikom, pasakė, kad aš praaugus bendraamžius ir kad esu labai brandi asmenybė. Truputį keisti tie žodžiai pasirodė, nors, palyginus su grupiokais, ne tik požiūris skiriasi, bet ir suaugimo lygis. Kartais dėl to atrodo, kad per anksti pasenau, bet dabar suvokiu, jog branda nėra pasenimas, kaip kad man atrodydavo. negaliu nepripažinti, kad būtent per ligą smarkiai ūgtelėjau dvasia.


Na ir dar truputis iš mano gyvenimo pasveikus (nors daugiau galite rasti dienoraštyje). Pastebėjau, jog smarkiai pasikeitęs požiūris į viską. Ne tik ramiau, protingiau, šviesiau į viską žiūriu, bet net ir logiškiau. Pailiustravimui, buvo šeštadienį tokia situacija. Ėjom su mama ir sese apsipirkt, ėjom šaligatviu prie gatvės, ir netikėtai mus nuo galvos iki kojų mašina aptaškė. Mama labai susinervino, sako "velnias čia apsėdo, negaliu nervina!", o man galvoj tokie keisti žodžiai šmėstelėjo, kuriuos ir pasakiau: "jei velnias apsėdo, tai nemaitink jo savo nervais, nes jis nuo jų tik įgis dar daugiau energijos kenkt. nervai nieko nepakeis, tik dar labiau tave išbalansuos" ir taip toliau. Tiesiog pačiai keista, nes anksčiau būčiau pradėjus gerai keiktis ar bent jau būtų nuotaika sugedus, o dabar va nieko, dar ir mamą bandžiau nuramint. Aišku, natūralu, kad tokiose situacijose žmonės susinervina, bet man tiesiog nebesinori eikvot savo nervų dėl smulkmenų. Tikrai, gal kažkiek labiau subrendau. :)
ParašėŠiršė
#279478
negaliu nepripažinti, kad būtent per ligą smarkiai ūgtelėjau dvasia.

Ir man lygiai taip pat nutiko :)
Parašėhappymouse
#279486 labai džiugu dėl tavęs. :jap
iš tikrųjų tenka pastebėt, kad sergantys depresija ir panašiom ligom būna labiau subrendę dvasia nei tie, kurie nugyvena ramų gyvenimėlį.