Moderatorius: signs

Vartotojo avataras
Parašė Katinas
#374566
Kovotojas rašė:Katinas, as vaziavau asmeniskai i klaipeda pas gera psihetra, mes ilgai kalbejom, jis man pasake, vaistai tau visam gyvenimui, aisku as turejau savo nuomone, du metus pavartojas, meginau su dozemes zaisti, mazinti visokiais variantais, nepadejo atsisakyti vaistu, dabar susitaikiau su tuo kaip jis ir sake, visam gyvenimui, as nieko nesakau, gal kazkam pavyksta atsisakyti vaistu, tai sveikintina, bet mano toks atvejas, kad negaunasi.


Aš nieko ir nekaltinu. Bent jau pabandysiu. Nepasiseks tai nepasiseks :)))
Vartotojo avataras
Parašė Kovotojas
#374567 Katinas linkiu, kad tau pasisektu, visi negali buti tokie kaip as, yra zmoniu kuriems pavyksta sumazint doze, ar visai mesti.
Parašė Algirdas111
#374579
Kovotojas rašė:as esu daug pastangu idejes del vaistu mazinimo, visokius variantus isbandet, ir zinau kad fliuanxoli tureciau gerti 3 kartus dienoje kad dar butu geresne situacija, bet laikausi ant dvieju kartu, retkarciais isgerdamas xanaxso, tu algirdas111 rasai, kad kazkam pasiseke nutraukti vaistus po 7 metu vartojimo, as uz ji dziaugiuosi, nors atvirai as abejoju, kad po 7 met vartojimo vaistu jis visiskai nutrauke ir gerai jauciasi.

Nu koks tikslas tam zmogui meluot, ypac kaip jis artimas. Jis man ir padeda dabar. Buvo taip, kad bijodavo i parduotuve nueit, o vakar isvyko i Svedija dirbt :)
Parašė Algirdas111
#374580
Kovotojas rašė:Katinas, as vaziavau asmeniskai i klaipeda pas gera psihetra, mes ilgai kalbejom, jis man pasake, vaistai tau visam gyvenimui, aisku as turejau savo nuomone, du metus pavartojas, meginau su dozemes zaisti, mazinti visokiais variantais, nepadejo atsisakyti vaistu, dabar susitaikiau su tuo kaip jis ir sake, visam gyvenimui, as nieko nesakau, gal kazkam pavyksta atsisakyti vaistu, tai sveikintina, bet mano toks atvejas, kad negaunasi.

O koki pajuciai tave kamuoja? Kuo skundiesi? Depresija ir viskas?
Parašė Algirdas111
#374588
Kovotojas rašė:o kokie tave kamuoja, kokia tavo diagnoza?

Generizuotas nerimo sutrikimas ir seip baimiu turiu, bet kaip ir minejau anksciau nuo brintelix vartojimo atsirado tokia lyg ir depresija, seip keisti visoki pojuciai ir as labai juos sureiksminu ir issigastu :)
Parašė Algirdas111
#374657 Norejau paklaust ar buve gal kam kuris buvo ziaurioj duobej ir pasveiko? jauciu toks jau cia nesilanko jeigu yra :D
Vartotojo avataras
Parašė Kovotojas
#374668 cia visolie jei ka lankosi, kurie pasveike ir kurie ne.
Vartotojo avataras
Parašė paulina
#374855
Algirdas111 rašė:Norejau paklaust ar buve gal kam kuris buvo ziaurioj duobej ir pasveiko? jauciu toks jau cia nesilanko jeigu yra :D


Duobe duobei nelygi, va ka pasakysiu :flo
Parašė Algirdas111
#374983
paulina rašė:
Algirdas111 rašė:Norejau paklaust ar buve gal kam kuris buvo ziaurioj duobej ir pasveiko? jauciu toks jau cia nesilanko jeigu yra :D


Duobe duobei nelygi, va ka pasakysiu :flo

Nu kaip jau labai blogai, apie tai kalbu :)
Vartotojo avataras
Parašė paulina
#374984 Na pvz aš galima sakyti kad esu pasveikusi. Išlipau iš sociofobijos, depresijos. Matau spalvas jau, po truputį mokausi reikšti emocijas ir jausmus( tai gal ir yra sunkiausia). :DD
Parašė Algirdas111
#375044
paulina rašė:Na pvz aš galima sakyti kad esu pasveikusi. Išlipau iš sociofobijos, depresijos. Matau spalvas jau, po truputį mokausi reikšti emocijas ir jausmus( tai gal ir yra sunkiausia). :DD

o kokiu budu pasveikai? :)
Vartotojo avataras
Parašė paulina
#375047
Algirdas111 rašė:
paulina rašė:Na pvz aš galima sakyti kad esu pasveikusi. Išlipau iš sociofobijos, depresijos. Matau spalvas jau, po truputį mokausi reikšti emocijas ir jausmus( tai gal ir yra sunkiausia). :DD

o kokiu budu pasveikai? :)


Bijojau bendrauti- tai stengiausi ta baime iveikti. Pratinausi bendrauti su zmonemis is naujo, dirbau,mokiausi toliau, kol viskas praejo. Nemeciau nes supratau kad viska mesdama pagadinsiu sau viska dar labiau. Be jokiu vaistu ar terapiju, tiesiog uzteko cia issireikst. Gal man buvo lengvesne forma,be supratau kad tobulu zmoniu nebuna, neprivalau ir as buti tobula.
Parašė defective
#375277 aš norėjau jūsų visų kai ko paklausti ir tuo pačiu savo patirtimi pasidalinti.

šita psichikos sveikatos sistema lietuvoje yra paremta biocheminiu gydymo modeliu, tai yra, kad ligos kyla ėl medžiagų trūkumo ar perviršio ir reikalinga vartoti vaistus ilgą laiką, kad pasveiktum. sudėtinga gauti ilgalaikę psichologinę pagalbą, nebent privačiai.
man yra tekę būti psichiatrinėje ligoninėje, gėriau vaistus (antidepresantus, neoroleptikus) ir galiu pasakyti, kad nuo jų nė kiek nepagerėjo ir užslopintai jaučiausi. aš mačiau žmones ten, kurie jau ne pirmą kartą, ir jie visi man pasirodė kaip aukos, kurios priklausomos nuo savo vaistų ir psichiatro, noriai išrašančio didesnę dozę ar pakeisiančio vaistus į kitus. ir taip be galo. daug kas ten jau nebesitiki susirasti darbo ar kažką veikti, jau priprato prie to vaidmens, kurį suteikia diagnozę.
gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas. yra normalu jaustis beviltiškai, pagalvoti apie savižudybę (man atrodo dauguma yra turėję vadinamų egzistencinių krizių), jausti nerimą, sociofobiją ir tt. sunkesniais atvejais ir paranojinės mintys ar nuotaikų kaitos. tai man atrodo, kad tokios kančios yra žmogaus gyvenimo dalis ir reikia tą priimti. esmė, ką iš to sukursi. tai nėra liga, jei negali dirbti eilinio 8h darbo "kaip visi", gal labiau tinkamas nestandartinis freelance ar apskritai kūrybinis.
tai va mano klausimas esminis, ar jums nebaisu, kad tie vaistai pakeis jūsų sąmonę ir jūs negyvensite (o gal jau nebegyvenate) autentiško gyvenimo? (tai yra tokio, kuriame pats sprendi, kas esi ir ką daryti). aš mačiau daug žinučių, kuriose skundžiamasi šalutiniais poveikiais. tiesą pasakius, man tai primena narkomano išpažintis. tabletė nuo bet kokio negatyvaus jausmo ar būsenos. ir galbūt, pasąmoningai jaučiamasi geriau, gaunama nauda, kai turi tą diagnozę ("aš žinau kas esu, visi dalykai gyvenime paaiškinami tuo, man nereikia jausti atsakomybės, nes psichiatras manim pasirūpins").
dar prie to pačio: kodėl žmonėms su psichikos sutrikimais rinkoje siūlomas žemos kvalifikacijos darbas (aka valytojo, pagalbinio, kuriančio mažą pridėtinę vertę ir pan)? intelektas nesumažėja sergant ligomis. kiek žinau, kap tik nuo ilgalaikio neroleptikų vartojimo mažėja pilkosios medžiagos kiekis.
na ir plačiau apie save, tai aš turiu ribinį sutrikimą ir tikrai nėra lengva gyventi, bet matant kokia klaikiai neteisinga ir demotyvuojanti sistema, neturiu kito pasirinkimo, kaip tokiame "gydyme" nedalyvauti, o gyventi savo gyvenimą.
Parašė Algirdas111
#375813
defective rašė:aš norėjau jūsų visų kai ko paklausti ir tuo pačiu savo patirtimi pasidalinti.

šita psichikos sveikatos sistema lietuvoje yra paremta biocheminiu gydymo modeliu, tai yra, kad ligos kyla ėl medžiagų trūkumo ar perviršio ir reikalinga vartoti vaistus ilgą laiką, kad pasveiktum. sudėtinga gauti ilgalaikę psichologinę pagalbą, nebent privačiai.
man yra tekę būti psichiatrinėje ligoninėje, gėriau vaistus (antidepresantus, neoroleptikus) ir galiu pasakyti, kad nuo jų nė kiek nepagerėjo ir užslopintai jaučiausi. aš mačiau žmones ten, kurie jau ne pirmą kartą, ir jie visi man pasirodė kaip aukos, kurios priklausomos nuo savo vaistų ir psichiatro, noriai išrašančio didesnę dozę ar pakeisiančio vaistus į kitus. ir taip be galo. daug kas ten jau nebesitiki susirasti darbo ar kažką veikti, jau priprato prie to vaidmens, kurį suteikia diagnozę.
gyvenimas yra labai sunkus ir sudėtingas. yra normalu jaustis beviltiškai, pagalvoti apie savižudybę (man atrodo dauguma yra turėję vadinamų egzistencinių krizių), jausti nerimą, sociofobiją ir tt. sunkesniais atvejais ir paranojinės mintys ar nuotaikų kaitos. tai man atrodo, kad tokios kančios yra žmogaus gyvenimo dalis ir reikia tą priimti. esmė, ką iš to sukursi. tai nėra liga, jei negali dirbti eilinio 8h darbo "kaip visi", gal labiau tinkamas nestandartinis freelance ar apskritai kūrybinis.
tai va mano klausimas esminis, ar jums nebaisu, kad tie vaistai pakeis jūsų sąmonę ir jūs negyvensite (o gal jau nebegyvenate) autentiško gyvenimo? (tai yra tokio, kuriame pats sprendi, kas esi ir ką daryti). aš mačiau daug žinučių, kuriose skundžiamasi šalutiniais poveikiais. tiesą pasakius, man tai primena narkomano išpažintis. tabletė nuo bet kokio negatyvaus jausmo ar būsenos. ir galbūt, pasąmoningai jaučiamasi geriau, gaunama nauda, kai turi tą diagnozę ("aš žinau kas esu, visi dalykai gyvenime paaiškinami tuo, man nereikia jausti atsakomybės, nes psichiatras manim pasirūpins").
dar prie to pačio: kodėl žmonėms su psichikos sutrikimais rinkoje siūlomas žemos kvalifikacijos darbas (aka valytojo, pagalbinio, kuriančio mažą pridėtinę vertę ir pan)? intelektas nesumažėja sergant ligomis. kiek žinau, kap tik nuo ilgalaikio neroleptikų vartojimo mažėja pilkosios medžiagos kiekis.
na ir plačiau apie save, tai aš turiu ribinį sutrikimą ir tikrai nėra lengva gyventi, bet matant kokia klaikiai neteisinga ir demotyvuojanti sistema, neturiu kito pasirinkimo, kaip tokiame "gydyme" nedalyvauti, o gyventi savo gyvenimą.

ir kaip sekasi? vaistu nevartoji?